Vitas Luckus buvo lyg meteoritas – ryškus, traukiantis dėmesį, tačiau tragiškai užgesęs. Nors priklausė į žmonių sielas žvelgusių fotografų humanistų kartai, jį galime laikyti konceptualios fotografijos pradininku Lietuvoje. Luckus nesidomėjo Lietuvos kaimo gyvenimu, jam buvo įdomiau fiksuoti kelionėse sutiktus žmones, jų buitį, eksperimentuoti su darbų stiliumi, išmėginti fotomontažus. Jo kameros užfiksuoti personažai – skirtingų tautybių, amžiaus, lyčių, profesijų. Luckus fotografiją laikė gyvu sąlyčiu su tikrove.
Didelė Luckaus archyvo dalis – juslingi, moters grožį ir paslaptingumą aukštinantys jo mūzos, žmonos Tatjanos portretai. Erotikos tema sovietmečio vaizdinėje kultūroje buvo tabu, nors į viešumą seksualizuoti vaizdai retkarčiais prasprūsdavo. Luckaus kūryboje erotika pasireiškė kaip neišvengiama siautulingo gyvenimo dalis, vitališka, pulsuojanti energija. Parodoje esančiose fotografijose Luckus pabrėžė kūno daiktiškumą – su vyriško ir moteriško kūno atspindžiais veidrodžio šukėje sukūrė natiurmortus. Per šiuos nedidelius kūno fragmentus Luckus perteikė anonimišką atmosferą, kurioje svarbiausias – universalus karštas noras gyventi.