Žiūrėk, o tavo veikia? Mano… lyg ir veikia. Tik aš nelabai suprantu, kas toje nuotraukoje turi gautis? Čia aš stebiu, ar mane stebi?

Tai man atrodo tiesiog pabandyt reikia, ir tada žiūrėt, kas gausis. 

Nuo fono priklauso. Priklauso, kas į tave žiūri ir į ką žiūri tu.

Man tai pats procesas patinka. Paspausti ir sulaukti. 

Bet tai vis tiek – kas čia turi išeiti? Ar čia aš stebiu ar čia stebi mane?

Nežinau. O koks skirtumas? 

Taip norėčiau, kad jis į mane atsisuktų. Bet jeigu pamatytų, kad į jį žiūriu, pagalvotų, kad jis man rūpi, o aš nenoriu, kad jis tai žinotų. Mačiau, kaip jis žiūri į Karpavičiūtę, bet jaučiu, kad vis žvilgteli ir į mane. Aišku, jis nori pamatyti, ar ieškau jo žvilgsnio, bet jeigu atsisukčiau, jis suprastų, kad ir aš jį matau, nors iš tiesų nematau, nes į jį nežiūriu.

Jeigu pasižiūrėčiau, jis atseit nustebtų, kaip čia mudu abu į vienas kitą žiūrime, ir staiga nusuktų žvilgsnį, ir tada aš jau tikrai niekada į jį nepasižiūrėčiau, nebent atsisuktų jis pats. Anąkart, šokdamas su draugais, jis visų klausinėjo, kiek kartų į jį atsisukau ir kaip ilgai žiūrėjau. Ir pati išgirdau, ir Karpavičiūtė paliudijo. Bet dabar aš nežiūrėsiu. Jeigu nori, tegul atsisuka pats. Bet aš taip norėčiau, kad jis atsisuktų pirmas, ir pažvelgtų ne šiaip, ne pro šalį, tarsi netyčia, o tiesiai į mane. Karpavičiūtė susisuko plaukus. Man negražu. 

Vytautas Daraškevičius
Skarbai. Iš serijos „Trumpiausios nakties paslaptis“, 1989

Keturiasdešimt trys, keturiasdešimt keturi, keturiasdešimt penki… Keturiasdešimt penki „Moskvičiai“, trisdešimt trys „Žiguliai“ ir devynios „Volgos“ – toliau nesuskaičiuoju, nesimato. Nežinojau, kad ir Grinevičius gavo „devintuką“. Gera mašina. Bet ką jis pats čia veikia? Gi partinis, gi į Maskvą vis skrenda ir svarbiu žmogumi dedasi. Turbūt jį atsiuntė stebėti, kas čia vyks. Niekas nežino, ir aš nežinau.  Vaikai liepė važiuoti, tai ir atvažiavome… Keturiasdešimt šeši, keturiasdešimt septyni… Ai, matai, ten ir Balčytė atvažiavus  – kur su dukra mokosi… Jos tėvas turėjo „Volgą“, pats pirmas gavo, bet dabar kapitaliai sugedus, tai dukra turbūt su kaimynais atvažiavo – anų nepažįstu… Tu matai, Grinevičius irgi rankas tiesia, ot saugumietis… Bet kas ten žino – gal ir ne saugumietis, gal jau su Sąjūdžiu… Visaip dabar būna… Keturiasdešimt aštuoni, keturiasdešimt, penkiasdešimt… Tai kiek čia tų žmonių suvažiuos… Ana ten – lyg ir Zigmas, kažką diriguoja, aiškina. Jo mėlyna „Lada“, taip, buvo karbiuratorius sugedęs, bet susitvarkė. Septyniasdešimt devyni, aštuoniasdešimt… ir taip toliau ir panašiai. Gal jau nebeskaičiuosiu, pavargau… Bet gal sakau reikia šūktelėti Zigmui, kad prieitų – seniai matytas, pakalbėtume, kaip jis sako, apie politiką. Nors gal vėliau… Turbūt ilgai mes čia stovėsim… Niekur nedings ta politika. Aštuoniasdešimt aštuoni, aštuoniasdešimt devyni… 

Romualdas Požerskis
Baltijos kelias, 1989

Visi tie špagatai, šokinėjimai per virvutę, kūlversčiai, visi tie šuoliai į aukštį ir į tolį labai greitai pabosta. Todėl mes, medicinos fakulteto merginos, pasirinkome gimnastiką. Žinote, mums neįdomios tos rikiuotės ir skanduotės. Bet įdomios treniruotės, pavyzdžiui, šiandien, kai visos nusprendėme sukurti naują figūrą. Karpavičiūtė, mūsų trenerė, vadinanti mus statybininkėmis, puikiai supranta, kad nesame sportininkės – taip, mokykloje fizinis mums sekėsi, bet, aišku, stojome ne į kūno kultūrą – į mediciną. Mūsų trenerė sako, kad tai iš esmės tas pats – tai apie žmogų ir jo kūną.

Mes šypsomės ir jos žodžiais tikime, o tada primename viena kitai, kad mūsų gimnastika – ne sportinė, ne akrobatinė, ne ritminė, o šešių draugių treniruotė. Mūsų gimnastikoje svarbiausia ne jėga, o koordinacija, taip pat ištvermė, lankstumas, ir štai tada mes sugebame tapti bokštu ar trikampiu, virsti bendru mechanizmu, kuris neveiktų, neišsilaikytų jeigu bent viena iš mūsų susvyruotų, nepasitikėtų, išsigąstų. Štai kad ir šiandien – atėjo fotografė, irgi mūsiškė, prie meno, bet ir prie sporto, ir paprašė kaip nors gudriai sustoti. Aš, kaip visad, atsidūriau ant draugės Balčytės pečių.

Jeigu nedreba ji, nedrebu ir aš. Jeigu iškeliu rankas į viršų, ji prilaiko mano kelius. Jeigu mano blauzdas ji spusteli, tai suprantu kaip ženklą, kad jai jau sunku. Mums sustojus, fotografė paprašė šypsotis. Visi mūsų fotografai prašo šypsotis… Šypsokis, kai šoki per kartelę, šypsokis darydama špagatą. „Kurioms iš jų sunkiau – toms, kurios laiko, ar toms, kurios stovi ant pečių?”, – klausia fotografė. „Visoms vienodai lengva“, – atsako mūsų trenerė, ir mes nusišypsome. Reikia tikėtis, kad bent viena nuotrauka pavyks. Kad mes išsilaikysime. Šypsomės.

Irena Giedraitienė
Mes – jėga! Iš serijos „Tautų spartakiada“, 1956

Pirmojo mano šeimininko vardas buvo Zigmas. Zigmas mane mylėjo, bet dar labiau mylėjo tokią kaimynę Angelę, kuriai mane padovanojo. Tačiau Angelė turėjo vyrą, Zigmas – žmoną, todėl apie judviejų simpatiją niekas nežinojo, tik aš. Bet vieną dieną Zigmas pasimirė, Angelė kažkur išvažiavo, prieš tai perdovanojusi mane savo kaimynei Karpavičiūtei, buvusiai sporto trenerei, kurios vardo iki šiol nežinau, nes visi kiti kaimynai į ją kreipdavosi pavarde, kaip ir į kaimyną Grinevičių, su šia istorija neturintį nieko bendra. Naujoji šeimininkė kasdien vesdavosi mane pasivaikščioti, kasdien pasakodavo istorijas apie jaunystę, apie jos gimtąjį miestelį ir šventes, kurių ji niekad nepraleisdavo – ten laužai, šokiai, paryčiai. Ir visos tos istorijos man skambėjo kaip kasdienė, nuolatinė šventė, kurią nuo šiol patyriau ir aš. Ji vesdavosi mane į sporto varžybas, į vestuves, netgi į laidotuves, į spektaklius ir koncertus, kartą netgi esu buvęs parodoje, kol apsauginis nepamatė ir mudviejų neišprašė lauk.

Kartą į mūsų miestelį atvažiavo cirkas – klounai, žonglieriai, bezdžionėlė. „Kuo vardu šis gražuolis?“, – mano šeimininkės paklausė žmogus, kurio veidas atrodė juokingas, bet liūdnas. „Nežinau“, – nusijuokė mano šeimininkė, kurios vardo aš taip pat nežinojau. Po cirko mums grįžtant namo, šeimininkė pasakojo, kad gyvenime taip ir būna – mes vieni kitus matome ir girdime, o tada pamirštame. Mes vieni kitų klausomės, bet dažnai net nežinome vienas kito vardų. Mano vardas buvo Zigmas, bet niekas to nežinojo, niekas taip manęs nevadino, nes tai juk ne šuns, o žmogaus vardas, tiesa? O mano šeimininkės vardas buvo Jūratė. Aš jos vardo taip pat nežinojau, todėl niekam niekada jo negalėjau pasakyti. 

Monika Požerskytė
Iš serijos „Post-Circle“, 2015

Aštunto gimtadienio proga svajojau gauti dovanų tikrą nardymo įrangą – tikrus  akinius, tikrą naro kostiumą ir tikrą deguonies balioną. Bet tėvai pasakė, kad tokiai rimtai dovanai esu dar per mažas, ir gimtadienio rytą įteikė man dar vieną mašinėlę ir nedidelę medinę dėžutę, kurioje radau kažkokį vamzdelį ar dūdelę. „Pasižiūrėk, kaip čia įdomu“, – pridėjusi tą dūdelę prie akies džiūgavo mama, bet man įdomu nebuvo, nes nieko ten nemačiau – tik byrančius stikliukus, tik aukštyn ir žemyn krentančias jų formas. Bet štai praėjus keliems mėnesiams, gal net pusmečiui, savąjį kaleidoskopą netyčia aptikau apatiniame stalčiuje.

Priėjau prie lango, kairę akį primerkiau, prie dešinės tą dūdelę priglaudžiau, vos vos pasukau, ir supratau, kad tai – visai ne dūdelė, tiksliau – dūdelė, bet pro ją skamba ne muzika, o spalvos, keisčiausi jų deriniai, kuriuos nuo tos akimirkos stebėdavau kasdien. Kaleidoskopas man tapo tarsi deguonies vamzdelis, pro kurį įkvėpdavau iki šiol nematytų formų, atspindžių, žaismo. Kaleidoskopas padėjo suprasti, kad, žiūrėdamas į pasaulį, jame gali pamatyti viską, ką tik nori. Kad daiktai, žmonės ir jų istorijos visada turi savo spalvas ir savo formas. Kaleidoskopas dabar – ne paskutiniame, o antrame stalčiuje. Dabar man 37-eri. Nardymo įrangą nusipirkau pats.

Darius Jurevičius
Festivalis „Darom“, 2005–2006

Nu, jaunimėlis, nu ką jaunimėlis – jaunimėlis dabar laisvas ir pasiutęs, taip. Nesikerpa, nesiprausia, nesisveikina. Arba – va – nusiskuta galvas ir atsistoję kažką čia kratosi, raitosi, baubia. Ir visa ta jų muzika – aš pasakysiu – baisi. Ir kam jiems ta muzika, jeigu jie nesiklauso, o rėkia? Tai kur čia muzika? Aš va taip pasakysiu – čia net ne muzika, o kažkoks triukšmas. Nes muzika yra muzika, o čia tikrai ne muzika. Na, o aš pati – ką aš pati – aš pati va sėdžiu savo būdelėje, prižiūriu, taip sakant, tvarką, kad nesistumdytų, nesimuštų labai. Aišku, visko būna.

Būna, kad ir prigeria, būna ir šiaip ateina kažkokie neaiškūs. Būna – prieinu, atjungiu,  ne juos atjungiu – kolonėles atjungiu, ir pasakau, kad biškutį apsiramintų. Na, tada jie pradeda skanduoti – Si-gu-te, Si-gu-te, – nu, ir aš vėl įjungiu, anie vėl šokinėja, rėkia, stumdosi. Na, ir taip iki dvyliktos, pusės pirmos, maksimum. Nu, o ką aš – aš, va, kokį žurnalą pavartau, ir detektyvus mėgstu, atsinešu, paskaitau. Man labiausiai patinka tai tie detektyvai, kur rašo „aš“ – nu, kur rašo kaip tikras žmogus. Kur viską pasakoja, kaip buvo iš tikrųjų. Nu, o jaunimėlis – ką jaunimėlis – dar pusvalandis, ir namo. Būna, aišku, kad ir į mano būdelę pasibeldžia, sako – „labas, panele, gal čia atsirastų vietos dviem?“ Sakau – „ačiū, aš darbe nešoku.“ O tas – „oi, ne, aš ne su jumis noriu – gal galite pusvalandžiui užleisti savo būdelę?“ Tokius iškart nuvarau lauk – „eik, eik, sakau, būdele tu mano“.

Būna, aišku, kad ir mane pačią kabina. Būna ir visai tokie simpatiški, nors ir su baisiomis ševeliūromis. Na, bet ką aš čia pasakosiu – dar 29-ios minutės, ir visi namo. Gal biškutį pagarsinsiu. 

Ugnius Gelguda
Gravitacija, 2008

Pamenu, viską, ko bijodavome, kas mus glumindavo, ko nesugebėdavom suprasti, visus, kurie neaišku iš kur atsirasdavo, ir nežinia kur pradingdavo, mes vadinome TT. Ne, tai ne pabaisos vardas ir ne vaikų darželio juokelis. Ir net ne klasioko pravardė, nors pirmą kartą apie TT mes išgirdome būtent žiūrėdami klasės nuotraukas, atrodo, iš Kalėdų diskotekos mokykloje. Visi rodėme pirštais į save, atpažinome vienas kitą net ir per šventines kaukes, sakėme „čia aš“, „va, čia tu“, bet kalėdinės nuotraukos kampe pamatėme akis, kurių mūsų šventėje nebuvo, kurių niekas nepažinojo. „Turbūt nuotraukos brokas“, – juokėsi mūsų auklėtoja, bet nuo tos dienos mes susipažinome su TT… TT pasirodydavo netikėtai – sutemus grįžtant namo, nardant tvenkinyje, slampinėjant po geležinkelio stotį. TT mes atpažindavome nupieštą ant sienų, jo pėdas ankstyvą rytą išvysdavome sniege.

Kartą, grįžtant po pamokų namo, kartu ėjęs kaimynas Albertas staiga sustojo, atsisuko į mane ir sako: „Noriu tau išduoti savo paslaptį“. Sakau – „žinau aš tą tavo paslaptį – žinau, kad tu įsimylėjęs Karpavičiūtę“. Bet jis pakraipė galvą, apsidairė, ar niekas mūsų neseka, ir patylomis ištarė: „Ar tu žinai, kas yra TT? TT esu aš.“ Žengiau žingsnį atgal, susiraukiau, o Albertas po akimirkos nusišypsojo: „Ne, ne, aš tik norėjau patikrinti tavo reakciją, nes mokykloje kalba, kad iš tiesų TT esi tu.“ Aš? Tu juokauji? „Ne, matkės mokytojas per pamoką sakė, kad tavo šukuosena panaši į TT šukuoseną, bet aš netikiu, nes TT, galvoju, visai plaukų neturi. Žmonės kalba, kad jis ir akių neturi, gal net galvos…“ Likusį kelią tylėjome. Grįžęs namo, nuėjau į vonią, susišlapinau plaukus ir pasidariau ežiuką – kad niekas manęs nesupainiotų su TT. Aišku, savo akių ir galvos jau nebepakeisiu. Bet šiaip nesąmonė, kad TT neturi akių. Nes kas kitas tada žiūrėjo į mus toje nuotraukoje, ką? 

Visvaldas Morkevičius
Viešos paslaptys #37, 2012

Kaip ir nelabai yra ką čia pasakoti: buvo bratkės vestuvės, bratkės pana, na, kaip pana, jau ne pana, o žmona, sako – o davai einam į šokius, nes tėvai ir visi kiti prie stalo kažką šneka, kažkokie ten tostai-chujostai, einam pėsti į Savičionis, gi trys kilai, o jeigu kirsim per Rimšausko ganyklą – tai du su puse, mano bratkė sako – ar tu durna – tokį kelią – taigi systra dar negėrus, suvežios visus, ir aš, kaip faina systra, aišku, bo Fiate dar buvo likę saliaros, sakau – davai, varom, bet kam čia tampytis pirmyn atgal ir deginti saliarą – sėdam visi, tilpsim, ir mes visi, turbūt kokie septyni, bo ir puskė įsiprašė, sėdom į mano Fiatą ir atvarėm į Savičionis, kur muzonas jau normaliai kilbasino, ir vos užeinam į kultūrkę – bratkė kaip durnas ima šaukti, kad jo vestuvės, kad užleistų šviesikes, o Savičionyse gyvena toks Vladas, kur kombainą turi, tai jis irgi čia buvo, ant mano bratkės pradėjo rautis, ką tu čia atėjęs su kostiumu tipo erelis, tipo rimtą čiuvaką primeti, tai bratkė iškart patraukė žmoną, pasakė eiti į Fiatą, bet tada aš sakau – vyrai, jomajo, gi mes vietiniai, kam ta drakė, o tada ir bratkės žmona iš Fiato kažką ten pasakė, nu tipo visus sutaikė, ir tada mes ramiai, kaip žmonės, prasukom ratuką į bratkės sveikatą, o tas Vladas dar pasakė didžėjui, kad užleistų tą lėtą dainą, nu, kur dainuoja per tą užsienietišką filmą „Liūtas, kalnų valdovas“, ir tą gaublį, kur su veidrodėliais sukasi, tai visi normaliai pabuvom, ant nakties grįžom namo, nu kaip ir viskas. Ant rytojaus bratkę nuvežiau stotin – vakare jam autobusas atgal pas anglus. Jis pasakoja, kad ten visi kaip balti žmonės gyvena, kad po šūlės ir man vietą suras. Šiaip tai norėčiau, sakau bratkei, bo čia tai jokio gyvenimo nėr. O pusbrikas su puske varys? O tai kaip žmona? Kada ją pasiimsi? 

Andrew Miksys
Adutiškis. Iš ciklo „DISKO“, 2008