Vestuvės. Joninės. Vasario 16-oji. Jubiliejus?.. Asmeninių ir valstybinių švenčių ratas nepaliauja suktis. Visas šventes vienija bendra savybė – jos arba padeda pereiti pokyčius, arba pačios paskatina permainas. Ir nesvarbu, ar permainos vyksta asmeniniame gyvenime, ar valstybėje, jų struktūra visada išlieka ta pati: pirmiausia atsiskiriame nuo buvusios tvarkos, tada išgyvename pereinamąjį laikotarpį ir galiausiai įtvirtiname naują identitetą.

Šių virsmų liudininkė ne vieną dešimtmetį buvo Lietuvos fotografija. Fotografai fiksavo ir tradicines kaimo šventes, ir ideologinius paradus, vėliau – pasipriešinimo sovietinei valdžiai momentus ir privačius vakarėlius. Keičiantis laikui, kito ir fotografų požiūris į šventes. Anksčiau jie stebėjo ir įamžino socialinę tikrovę, o vėliau nukreipė dėmesį į vyraujančių socialinių vaidmenų ribas. Galiausiai tapo akivaizdu, kad fotografija yra galingas įrankis, skirtas ne tik stebėti pasaulį, bet ir jį keisti.

Parodoje „Permainų šventė“ kviečiame pažinti šventėse įvykusius pokyčius.

Ryškius žmogaus gyvenimo pradžios ar pabaigos momentus esame linkę paversti šventėmis. Tai vestuvės ir laidotuvės, naujo gyvenimo etapo pradžia ir pabaiga. Todėl skyriuje „Gyvenimo ritualai“ rasite daug kūrinių, kurie pasakoja apie tradiciniam pasaulėvaizdžiui būdingą tvarką. Taip pat išvysite įvairių tikėjimų švenčių, žyminčių ribą tarp žemiško ir švento pasaulio. Visais atvejais šventės padeda pereiti svarbius virsmus ir kritiniais žmogaus gyvenimo momentais nepanirti į chaosą. Visgi net ir pamatinių gyvenimo virsmų akivaizdoje esama reliatyvumo. Iš švenčių atėmus sakralumą, tenka iš naujo permąstyti jų ritualus, o kartu ir ritualų įtvirtinamus tradicinius moters ir vyro vaidmenis.

Kertiniai gyvenimo įvykiai dažnai nutinka visiškai nelauktai. Štai fotografas Romualdas Požerskis, kaip žinome iš jo jaunystės dienoraščių, ilgai ieškojo savo kūrybos ašies. O pagrindinį savo fotografijų motyvą atrado visai atsitiktinai, važinėdamas motociklu netyčia užklydęs į atlaidus viename Žemaitijos miestelyje. Jie būsimam fotografui padarė tokį stiprų įspūdį, kad nesustojo jų fiksuoti dar kelis dešimtmečius. Požerskio nuotraukose matome susiduriant žemiškumą ir sakralumą, įžvelgiame žmogaus pastangas žengti šventumo keliu. Sovietmečiu daugybė šio ciklo fotografijų viešumoje negalėjo būti eksponuojamos dėl religinės tematikos, tad pirmą sykį visas ciklas dienos šviesą išvydo tik 1988 m., išleistas atskiru albumu Amerikoje. Tačiau lietuviai švenčia ne tik krikščioniškas šventes. Kokias dar? Žvilgtelkime į Vytauto Daraškevičiaus fotografijas.

Romualdas Požerskis
Atlaidai. Žemaičių Kalvarija, 1984
Iš ciklo „Atlaidai“ (1974–1993)
Sidabro bromido atspaudas, 23 × 32
MO muziejaus kolekcija

Trumpiausią metų naktį renkame žolynus, piname vainikus ir laukiame aušros. Nuoširdžiai ieškome ryšio su pagoniškąja praeitimi, o gal tiesiog smagiai leidžiame laiką su draugais. Tačiau švęsdami Jonines, kitaip vadinamas Rasomis, tęsiame šimtus metų siekiančias tradicijas. Šį ir kitą nematerialųjį paveldą imta fotografuoti dar XX a. pirmojoje pusėje. Fotografas Vytautas Daraškevičius pats dalyvauja etnografiniame judėjime, todėl festivalius ir liaudies kultūros renginius fiksuoja iš arti. Senosiomis lietuviškomis tradicijomis Daraškevičius susidomėjo 1970-aisiais dalyvaudamas Rasų šventėje Kernavėje. Parodoje kaip tik ir matome Rasų šventės akimirkas, kuriose gamtos ciklų virsmas susisieja su senaisiais pagoniškais tikėjimais.

Vytautas Daraškevičius
Trumpiausios nakties paslaptis. Skarbai, 1989
Iš ciklo „Trumpiausios nakties paslaptis“ (1971–1997)
Skaitmeninė spauda, 30 × 50
Autoriaus nuosavybė

Sovietinė uniforma nepaslepia individualių charakterių, jaunų kūnų seksualumo ir kunkuliuojančių emocijų. Ideologinių ženklų fone ryškėja jaunatviškas nepaklusnumas. Moksleivių veiduose spindi džiugus jaudulys, jis užgožia neužtikrintumą dėl ateities. Autentiškas mokyklos baigimo akimirkas fotografas Vaclovas Straukas cikle „Paskutinis skambutis“ fiksavo du dešimtmečius dirbdamas lietuvių kalbos mokytoju. Šiuo atžvilgiu jo fotografijos – ne tik meno kūrinys, bet ir unikalus dokumentinis liudijimas. Strauko darbai poetiški ir optimistiški. Savo kūryboje jis sutelkė dėmesį į įvairaus amžiaus žmonių patiriamus mažus džiaugsmus. O kaip į tokias asmenines šventes žvelgia šiuolaikiniai fotografai?

Vaclovas Straukas
Paskutinis skambutis, 1979
Sidabro bromido atspaudas, 43 × 42
MO muziejaus kolekcija

Menininkė Laisvydė Šalčiūtė kartu su sutuoktiniu įsiamžina dėvėdami vestuvines sukneles. Šalčiūtei rūpi tradicinis moters vaidmuo ir visos jai priskiriamos pareigos, kurių realiai moteriai nėra galimybių atlikti. Šiame kontekste verta prisiminti Jurgį Mačiūną. 1978-aisiais garsusis Fluxus įkūrėjas surengė performansą, kurio metu abu su savo antrąja puse, poete Billi Hutching, pasipuošė vestuvinėmis suknelėmis. Taigi lyčių įvaizdžiai šiuolaikiniame mene permąstomi jau ne vieną dešimtmetį.

Laisvydė Šalčiūtė
Nepakankama nekaltybė, 2010
Skaitmeninė spauda, 200 × 116
MO muziejaus kolekcija

Civilinės metrikacijos biurai visoje Lietuvoje masiškai pradėti statyti 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai valdžia nusprendė, kad nuo bažnytinės santuokos žmones galima atitraukti pastačius modernius, estetiškus santuokų rūmus. Taip iškilo Vilniaus santuokų rūmai ir kiti metrikacijos biurai, liaudyje vadinti „zaksais“. Visgi daugelis biurų interjerų buvo gana kuklūs, jiems būdingi tipiniai elementai. Metrikacijos biurų tipologiją pabrėžtinai objektyviuose, neišraiškinguose kadruose užfiksavo fotografė Vilma Samulionytė. Jos ciklo pavadinimas „60 monumentų“ dvelkia ironija, kaip ir fotografo Mindaugo Ažušilio serija „Pomirtinis gyvenimas“. Su švelniu humoru autorius rodo kasdienišką tikrovę, supindamas ją su tikėjimo pomirtiniu gyvenimu ritualais.

Vilma Samulionytė
60 monumentų. Zarasai, 2012–2019
Iš serijos „60 monumentų“ (2012–2019)
Chromogeninis atspaudas, 100 × 80
Autorės nuosavybė

Mindaugas Ažušilis
Iš serijos „Pomirtinis gyvenimas“, 2017
Skaitmeninė fotografija, 90 × 60
Autoriaus nuosavybė

Pažvelkite į bet kurio pasaulio krašto politizuotas šventes – visų jų pavidalai labai panašūs. Nesvarbu, ar tai tarpukario Lietuvoje išsirikiavę jaunalietuviai, ar spartakiados Maskvoje sportininkai sovietmečiu. Skiriasi tik transparantų turinys. Visoms oficialioms šventėms būdingi formalūs, beprasmiai ritualai. Surežisuoti scenarijai apriboja ir asmens, ir visos visuomenės laisves, o tvarka netrunka virsti santvarka.

Vis dėlto kai kuriuos politinius renginius dėl jų nekasdieniškumo galima vadinti tikromis šventėmis. Įvykiais, kurie jų dalyviams kėlė stiprių emocijų, turėjo asmeninę reikšmę ir paskatino visai valstybei svarbius pokyčius. Tokie buvo Sąjūdį palaikantys mitingai, kurie turėjo didžiulį kuriamąjį potencialą. Jų dalyviai nuoširdžiai tikėjo, buvo kupini vilties ir susirūpinimo dėl ateities. 

Totalitarinės santvarkos siekia kuo griežčiau kontroliuoti visuomenę, tačiau tokiais veiksmais provokuoja pasipriešinimą ir permainų siekį. Būtent tai įamžino fotografas Romualdas Požerskis. Požerskio nuotraukose juntame Sąjūdžio nuotaikas, žmonių ryžtą versti naują Lietuvos istorijos puslapį.  Nors matome minią, net ir nežinodami istorijos netruktume suprasti, kad tai ne priverstinės rikiuotės. Žmonės neša transparantus, vėliavas, bet tai daro savanoriškai ir spontaniškai, sutelkti bendrystės.

Požerskis tai akcentuoja fotografijoje „Baltijos kelias“. Joje galime iš arti stebėti dalyvius, įžvelgti pakilias jų emocijas. Viename kadre autorius sutelkia skirtingų kartų Lietuvos žmones ir taip pabrėžia visos šalies vienybę. Jaunos merginos, mažo vaiko ir senolio veiksmai nesivadovavo griežtais politinių švenčių ritualais. Požerskis fiksavo patį valstybės virsmą, perėjimą į laisvą visuomenę.

Romualdas Požerskis
Baltijos kelias, 1989
Sidabro bromido atspaudas, 33 × 49
MO muziejaus kolekcija

Jei bent kartą esate dalyvavę šventinėje eisenoje, nesvarbu, kokius plakatus nešėte ar kokį šūkį skandavote – paradų forma išlieka tokia pati. Tad tiek sovietmečiu darytose, tiek tarpukariu užfiksuotuose kadruose tikriausiai atpažinsite masinių švenčių choreografiją.Alytaus laikraštyje fotografu dirbusio Vytauto Stanionio vyresniojo nuotraukose matome sovietinėms demonstracijoms būdingą tobulą ideologinių reikalavimų išpildymą. Šios fotografijos buvo publikuojamos laikraščiuose. Kiti  Stanionio kadrai subjektyvesni, juose ryškėja tokių renginių scenarijų absurdas ir butaforinis optimizmas. Pasižiūrėkime, kaip sovietines šventes fiksavo kiti parodos autoriai.

Vytautas Stanionis
Demonstracija Alytuje, 1956
Skaitmeninė spauda, 29 × 40
Autoriaus šeimos nuosavybė

Santykį su masinių švenčių dalyviais matome Irenos Giedraitienės fotografijose. Ji pati dalyvavo Maskvoje vykusioje SSSR tautų spartakiadoje, tad stebėjo ją iš vidaus. Jos kadruose matome pastangas atlikti akrobatines figūras ir nesumeluotą džiugesį joms pavykus, jaučiame stiprų sportininkų tarpusavio ryšį. Kita vertus, žmonių kūnai, dėliojami į įvairias figūras pagal išankstinį sumanymą, yra švenčių choreografijos įrankis.

Irena Giedraitienė
Mes – jėga! Iš serijos „Tautų spartakiada“, 1956
Skaitmeninė spauda, 45 × 30
MO muziejaus kolekcija

Šie dailūs tulpių žiedai tiktų ir sovietiniam atvirukui. Tačiau apskritai fotografijos mene labai svarbus kontekstas. Juk kitame kadre matome ir nedviprasmiškai apsinuoginusią merginą. Lietuvių kilmės amerikietis fotografas Andrew Mikšys gretina Baltarusijoje užfiksuotus vaizdus. Tarp jų – ir oficialių švenčių akimirkos, ir privati tikrovė. Ironiški nuotraukų komplektai išryškina santvarkos absurdą.

Menininkė Indrė Šerpytytė efekto siekia taip pat gretindama skirtingus vaizdus. Jos fotografijose randame sovietinių švenčių akimirkas ir iki šiol išlikusius, tačiau pamirštus sovietinius paminklus. Pereinamuoju laikotarpiu šie paminklai, tiksliau, jų nukėlimas nuo postamentų, simbolizavo pasipriešinimą okupantams, o dabar jie trūnija gamtos apsuptyje ir liudija istoriją. Ir Mikšio, ir Šerpytytės fotografijose matome ir emocinį turinį, ir ideologinį įtaigumą praradusias politines šventes.

Andrew Miksys
Stalino linija IV, 2013
Iš serijos „TULPĖS“ (2009–2013)
Chromogeninis atspaudas, 60 × 50
Autoriaus nuosavybė

Indrė Šerpytytė
Susirinkimas aikštėje, 2016
Iš serijos „Pjedestalas“ (2016–2017)
Skaitmeninė spauda, popierius, aliuminis, 198 × 244
„Parafin“ galerija, Londonas 

Smagus šokinėjimas pagal ritmą roko koncerte gali būti politinis veiksmas. Tokios, atrodo, lengvabūdiškos linksmybės iš tiesų simbolizuoja maištą prieš esamą santvarką. Jos gali vesti į asmeninį išsilaisvinimą ar pokyčius visuomenėje. Šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje koncertai, diskotekos ar privatūs vakarėliai parodomi kaip šiandieninės visuomenės šventės. Tačiau fotografai nebeakcentuoja visiems dalyviams bendros tautinės ar universalios žmogiškos tapatybės. Šiais laikais tapatybė greičiau tampa sąmoningu asmeniniu pasirinkimu. O fotografijos vaidmuo tampa fiksuoti ir įtvirtinti tiek individualią, tiek grupinę subkultūrų tapatybę, jų puoselėjamą įvaizdį. Taigi šiais laikais švenčių samprata išsiplečia ir susiformuoja nauji miestietiškos kultūros ritualai.

Vakarėlis iš ateities. Kaip jis atrodytų? Tokiame, kaip Justino Vilučio fotografijose, tikriausiai nenorėtumėte dalyvauti. Fotografo surežisuotose kadruose peržengiamos ribos tarp žmogiškos ir nežmogiškos tapatybių. Įprastos elgesio normos ir mums pažįstama tikrovė čia nebeegzistuoja. Kadangi gyvename nepriklausomoje Lietuvoje ir santvarkai priešintis nebereikia, dabartiniai fotografai į šventes ima žiūrėti kaip į asmeninės laisvės išraišką. Vilutis, pasisėmęs įkvėpimo iš serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ir filmo „Gremlinai“, kuria groteskiškas inscenizacijas, kuriose sujungia žurnalinę, glamūrinę fotografijos estetiką, popkultūros vaizdinius ir distopines temas.

Paveikumo nuotraukų ciklui suteikia Vilučio dėmesingumas detalėms, jų apšvietimui, išsiugdytas dirbant mados fotografijos srityje. Fotografijų ciklas „Baimė ryja sielą“ rodo atstumiantį visapusiško hedonizmo, pažįstamų gyvybės formų ribų peržengimo scenarijų.

Justinas Vilutis
Baimė ryja sielą, 2019
Instaliacija
Autoriaus nuosavybė 

Linksmybės anksčiau ir vėliau baigiasi. Maištą ir neapibrėžtumą keičia inkorporacija – etapas, kai visuomenė ima paklusti naujai tvarkai, o asmeninė tapatybė vėl įgyja aiškią vietą sociume.

Ratas apsisuka, ir suprantame, kad nors šventė baigėsi, mūsų gyvenimas niekad nebebus toks kaip anksčiau. Gyvename su „Roko maršais“ iškovota laisve, su subkultūrų muzikos suformuota asmenybe. Visuomenės normos, kurių ribas peržengėme privačiuose vakarėliuose, ko gero, jau niekada nebebus tokios griežtos.

Monika Požerskytė
Iš serijos „Post Circle“, 2015
Skaitmeninė spauda, 34,5 × 38
MO muziejaus kolekcija

Įvairias subkultūras jungia linksmas maištas – jų šventėse išvystame to maišto apraiškų. Atgavus nepriklausomybę visuomenę jungusi roko muzika ir alternatyvus gyvenimo būdas fragmentavosi. Atsirado daug skirtingomis vertybėmis ir pasaulėžiūromis grįstų subkultūrų. Į jas žvelgė fotografai Žilvinas Glušinskas ir Darius Jurevičius. Abu autoriai jautriai, imituodami mėgėjišką stilių fiksavo privačius susibūrimus ir festivalius. Šių autorių darbai skatina dar kartą susimąstyti apie meninės ir nemeninės (dokumentinės, mėgėjiškos, kasdieniškos) fotografijos santykį. Tai, kas asmeniška, parodos erdvėje tampa visuotinai atpažįstama. Apsimestinis fotografijos naivumas ir buitiškumas garantuoja jos emocinį ir dokumentinį autentiškumą. Kadruose, kuriuos netrukus pamatysite, tikrumo negarantuojame, tačiau bus išties įdomu.

Žilvinas Glušinskas
Koncerto grafikas, 2020
Sidabro želatinos atspaudai, 28 × 28
Autoriaus nuosavybė

Darius Jurevičius
Festivalis „Darom“, 2005–2006
Skaitmeninė spauda, 15 × 21
Autoriaus nuosavybė

Ne vieną šimtą metų karnavaluose pasislėpus po kauke buvo galima nepaisyti nusistovėjusių elgesio normų ir šitaip išmėginti skirtingas tapatybes. Karnavalai leido nepaisyti griežtų lyčių vaidmenų, o įprastą socialinį vaidmenį pakeisti kitu. Šiais laikais tokią funkciją perėmė persirenginėjimo tradicijos, vadinamos drag kultūra. Vakarėliai, kuriuose tapatybė kuriama kaip vaidmuo, atitolsta nuo įprastų normų ir tvarkos, o šių ribų peržengimas gali inicijuoti visuomenės pokyčius. Viena pirmųjų Lietuvoje dienoraštinei fotografijai artimu stiliumi persirenginėjimo vakarėlius ėmė fotografuoti Aušra Griškonytė-Volungė. Jos darbai primena mėgėjiškas momentines fotografijas, neslepiančias buitinės tokių vakarėlių pusės.

Aušra Griškonytė-Volungė
Iš serijos „Kekšės“ (1999–2003), 2000
Skaitmeninė spauda, 60 × 90
Autorės nuosavybė

Pirmadienį sprogsta elektroninio pašto dėžutė, antradienį galybė susitikimų, trečiadienis ir ketvirtadienis pralekia nepastebėti. O penktadienį pagaliau išsineriame iš beprotiško skubėjimo rutinos ir neriame į naktinį miesto gyvenimą. Jaunosios kartos fotografo Visvaldo Morkevičiaus cikle „Viešos paslaptys“ užfiksuotas šėlsmas ir fragmentiškos šventimo patirtys. Čia chaosas nugali racionalumą. Pavieniai kadrai nepasakoja mums aiškaus siužeto, tad tarpus tarp jų reikia užpildyti vaizduotei. Morkevičiaus fotografijose nėra tvarkingos kompozicijos, nuotraukoms būdinga mėgėjiškos fotografijos estetika.

Visgi jų visuma, kaip ir pats naktinis miesto gyvenimas, įtraukia. Įsivaizduokime, kad pakeliame numestą karnavalo kaukę ir ją pasimatuojame. Kur pateksime taip užsimaskavę?

Visvaldas Morkevičius
Viešos paslaptys, #37, 2012
Pigmentinė spauda, 21 × 30
MO muziejaus kolekcija

Fotografas gimė ir užaugo Jungtinėse Amerikos Valstijose, tad Rytų Europoje pastebi vakariečių akims egzotiškus reiškinius. Lietuvos provincijoje Mikšys rado užsilikusių sovietinio laikotarpio ženklų ir netgi įžvelgė pagoniškų švenčių atgarsių. Fotografą domino, kaip mažų miestelių diskotekų dalyviai išgyveno sparčias politines, ekonomines ir socialines permainas. Jis klajojo po šalies šokių aikšteles ir fotografavo tokią Lietuvą, kurios daugelis lietuvių gėdijasi. Todėl šis fotografijų ciklas daliai žmonių iki šiol kelia pasipiktinimą.

Andrew Mikšys
Adutiškis, 2008
Iš ciklo „DISKO“ (2001–2008)
Chromogeninis atspaudas, 60 × 50
Autoriaus nuosavybė