Multimedijų menininkė ir režisierė Saskia Boddeke ir vienas originaliausių mūsų laikų filmų kūrėjas Peteris Greenaway‘us pristato kinematografišką projektą „Kodėl taip sunku mylėti?“ Kuratorių specialiai MO muziejui sukurtos instaliacijos bei žymiausių lietuvių menininkų darbai iš MO ir kitų kolekcijų kuria vientisą, įtraukiančią patirtį. Parodą pirmiausia reikėtų patirti juslėmis, erdvėje judant laisvai, mat griežto eiliškumo čia nėra. Pagrindinis kelrodis – tai eilėraštis, kurį Boddeke parašė savo dukrai Pip, kai ši buvo dar visai vaikas. Trisdešimt trys eilėraščio personažės Susa Bubbles savo trapioje bendruomenėje siekia pusiausvyros, tačiau susiduria su nenugalimais sunkumais.

Ši paroda – labai asmeniškas Boddekės ir Greenaway’aus projektas. Menininkai atskleidžia, kas jiems kelia nerimą: jų vaikų kartai kasdien tenka susidurti su sudėtingais klausimais ir nevaldomu informacijos srautu. Kiekviena diena atneša vis naujas problemas – pabėgėlių krizes, ekologinius kataklizmus, politines įtampas… Kaip atskirti tiesą nuo melagingų naujienų? Kuo remiantis priimti sprendimus, kurie nulems mūsų ateitį?
Šiuos iššūkius atspindi ir Lietuvių dailininkų darbai. Juos kuratoriai parinko ieškodami sąsajų su Susa Bubble pasakojimu ir bandydami atsakyti į klausimą, kodėl taip sunku priimti ir mylėti kitus bei save patį. Kūrinių personažai – kaip ir trisdešimt trys Susa Bubbles – panašūs, bet ir labai skirtingi. O gal tai tas pats „aš“, atskleidžiantis vis naują savo daugiasluoksnės ir prieštaringos asmenybės pusę? Nors nagrinėjamos sudėtingos temos, vis dėlto paroda išreiškia viltingą idėją: būtent atsakymų paieškos ir pastangos įveikti sunkumus suteikia prasmę gyvenimui.

Būtent įstrižas grindų segmentas patraukė Greenaway’aus ir Boddekės dėmesį pirmąkart apsilankius didžiojoje MO parodų salėje. Menininkai jau yra kūrę parodą Danielio Libeskindo projektuotame muziejuje. 2015 metais Berlyno Žydų muziejuje jie pristatė projektą „Paklusnumas“, kuriame šiandienos žvilgsniu pažvelgė į Abraomo ir Izaoko istoriją iš krikščionybės, islamo ir judaizmo šventųjų raštų.

Boddeke iškart suprato, kad ant pasvirusių grindų gali įkurdinti vienišą Susos Bubble skulptūrą – galbūt tą akimirką, kai personažė dar nepradėjusi dvigubėti; o gal tada, kai ji, išgyvenusi visą skaudžią transformaciją, vėl lieka viena.
Šalia Susos nuo lubų leidžiasi lengvutėlės baltos plunksnos. Ši besvorė, šviesi instaliacija sudaro stiprią atsvarą tamsiai, slegiančiai projekcijos ir vandens erdvei. Viltį ir palengvėjimą simbolizuojančios plunksnos kontrastuoja su juodu gąsdinančiu vandens paviršiumi ir į jį tarsi į prarają panyrančiomis kėdėmis, o jos šiame pasakojime sutrikusią pusiausvyrą. Taip kuratoriai primena pagrindinę parodos mintį: kad ir kokios negandos ištiktų, būtent mūsų pastangos joms pasipriešinti suteikia prasmę gyvenimui.

Dramatiškoje Saskios Boddekės instaliacijoje „Kodėl taip sunku mylėti?“ pasakojama personažės Susos Bubble istorija. Iš pradžių buvusi viena, vieną rytą ji atsikelia sudvigubėjusi. Veikėjos dvigubinasi, kol procesą sutrikdo 33-ioji Susa Bubble, pasirodydama viena, be antrininkės. Ji sukelia įtarimų kitoms Susoms ir įneša sumaišties į jų nedidelę bendruomenę. Veikėjas simbolizuoja ore kabančios 33 kėdės – nestabilumo, trapios pusiausvyros ženklas. Apačioje plytintis vanduo, dažnas Boddekės ir Greenaway‘aus kūrybos dėmuo, šįsyk reiškia kenčiančių dėl neteisybės žmonių ašaras.

Pasakojimas apie Susą Bubble – pasakojimas apie bandymą rasti pusiausvyrą, pastangas pagarbiai elgtis su kitu žmogumi. Boddeke jaudinasi dėl vakariečių nejautrumo migrantų krizei, humaniškumo stokos. Susos Bubble alegorija dedikuota jaunajai kartai, kurios laukia sunkus uždavinys – suvaldyti milžiniškus informacijos klodus ir išmintingai reaguojant pasiekti teigiamų pokyčių.

Sakoma, kad sykį neapsikentęs didįjį pirštą vienam politikui dar IV amžiuje prieš Kristų parodė filosofas Diogenas. O kaip elgiatės jūs, išvesti iš kantrybės? Menininko Žygimanto Augustino herojai taip pat pristigo jėgų santykius išsiaiškinti kultūringai. Šiuos veikėjus autorius nusprendė pavadinti gracijais. Antikos mitologijoje gracijomis vadintos trys linksmybių ir džiaugsmingumo deivės. Renesanso, baroko, klasicizmo epochose dailininkai gracijas vaizdavo kaip apsinuoginusias ar šydais prisidengusias gražuoles, pavasario, vaisingumo, grožio ir patrauklumo simbolius.

Augustinas sulaužo šią tradiciją: gracijus pavaizduoja kaip vyrus, be to, turinčius jo paties bruožų. Augustino kūryboje dažnai aptiksime autorių primenančių, tačiau nesimpatiškų tipų. Menininką domina žmogaus kūno vaizdavimas – nes kūnas negali meluoti ar apsimetinėti. Todėl jam įdomu tapyti ir piešti neidealizuotus atvaizdus. Tikrus, nuo grožio standartų ar viešumoje priimtinų mandagaus elgesio taisyklių gerokai nutolusius žmones.

Kaip ir parodos kūrėjai Saskiai Boddekei, tapytojai Monikai Furmanai rūpi motinos ir vaiko ryšys. Kūrinyje „Gyvenimo medis“ Furmana perteikia moters nerimą dėl vaikų ateities grėsmingame, komplikuotame pasaulyje, nes vaikas – toks beginklis ir bejėgis. Tad šiame paveiksle daug verkiančių, net pamėlusių kūdikių. Tačiau susirūpinimas paskęsta kasdienių reikalų sūkuryje, darosi sunku atskirti, kam teikti prioritetus. Tapytoja čia sukuria šiuolaikinio vakarietiško gyvenimo visa ko pertekliuje alegoriją.

Furmanos darbuose dažnai ryškėja moters santykis su ją supančiu pasauliu. Jos drobėse pasakojama moters gyvenimo istorija – įsimylėjimas, kūniškas kontaktas, gimdymas; ieškoma atsakymų į klausimą, ką reiškia būti šiuolaikine moterimi. Siužetai konstruojami iš kūnų raizgalynės. Kai kurie atvaizdai turi autoportretinių bruožų. Tačiau Furmanos darbuose pasikartojanti herojė labiau primena kiborgą nei gyvą žmogų. Įsižiūrėkite, kiek daug kūnus pratęsiančių kasdienių daiktų autorė paslepia kompozicijoje!

Didžiulėje fotografo Algimanto Aleksandravičiaus sukurtų portretų galerijoje – ir pats Peteris Greenaway‘us. Lietuvoje jis lankėsi 1999-aisiais, atvyko į Ventės rage surengtą trumpametražių filmų festivalį „Tinklai“ – jis vienas pirmųjų tokio masto režisierių viešėjo Lietuvoje. Aleksandravičiaus fotografijoje Greenaway‘us dramatiškai apšviestas, paniręs į save. Fotografui darė įspūdį režisieriaus gebėjimas filmuose harmoningai sujungti vaizdą, muziką ir spalvą. O Greenaway‘us tuomet stebėjosi, kodėl Aleksandravičius renkasi kurti nespalvotą pasaulį. Parodoje eksponuojamuose kadruose žiūrovo dėmesio neblaško spalvingos detalės, o nespalvotų šešėlių žaismas padeda susikoncentruoti į žmonių būsenas.

Daugelis Aleksandravičiaus portretuojamųjų yra žinomi Lietuvos menininkai – tarp jų ir šioje parodoje eksponuojamų darbų autoriai Šarūnas Sauka bei Raimundas Sližys. Tačiau portretuose jie tiesiog žmonės, pasinėrę į save, užklupti vienatvės akimirką. Kaip senovės indų etikos kodekse rašyta, vienišas gimsta žmogus, vienišas miršta, vienas džiaugiasi savo darbų vaisiais. Jokie veiksmai, net ir radikaliausi, niekuomet nepakeis amžinojo, egzistencinio vienišumo būsenos.

Cikle „Gyvenimas kartu“ Ugnius Gelguda fiksuoja netradicines poras: vienalytes, didelio amžiaus skirtumo, nesusituokusias ar anksti susituokusias ir susilaukusias vaikų. Fotografijos kalba apie visuomenės sanklodos įvairovę ir visoms poroms būdingą bendrą bruožą – laimės ir saugumo siekį. Įamžindamas tiesiai į fotoobjektyvą nukreiptus portretuojamųjų žvilgsnius fotografas surengia nuotraukų herojams ir jų žiūrovui intymią akistatą. Interneto komentaruose sklandantys pikti šūksniai netenka galios prieš nuoširdžiai porų atskleidžiamą žmogiškąjį artumo poreikį. Tačiau kodėl taip sunku jį suprasti ir atjausti?

Šio ciklo autorius dabar geriau žinomas kaip tarpdisciplininio dueto „Pakui Hardware“ narys, kūryboje apmąstantis žmogaus, technologijų ir įvairių gyvybės formų santykį. Tačiau menininko karjerą Gelguda pradėjo nuo fotografijos ciklų aktualiomis temomis. Jį domino žiniasklaidos formuojamas vaizdo ir žodžio neatitikimas bei dėl įvairių priežasčių į visuomenės pakraščius nustumti žmonės.

Patikimiausias, visuomet šalia esantis modelis fotografui gali būti tik jis pats. Arba ji pati. Taip nutiko fotomenininkei Violetai Bubelytei. Jai nepavyko rasti tinkamų modelių, todėl fotoobjektyvą ji nukreipė į save ir netruko išgarsėti kaip pirmoji autoaktų fotografė Lietuvoje. Bubelytė pradėjo kurti devintojo dešimtmečio pradžioje, dar sovietų okupacijos metais, tad toks kūrybinis sprendimas buvo itin drąsus.

Nuogą kūną Bubelytė traktuoja kaip instrumentą, padedantį jai atlikti tam tikrus vaidmenis. Kadrai primena teatro mizanscenas: menininkė daugina savo atvaizdus, kurdama tarp jų savotiškus dialogus – bendrumą, įtampą ar atsiribojimą. Per tapybiškai fiksuojamą nuogą kūną ji kuria melancholišką, kartais ironišką pasakojimą apie moters kūno santykį su aplinka ir su savimi; kalba apie visuomenės požiūrį į moters erotizmą. Bubelytės fotografijose veikėjos pernelyg gerai pažįsta viena kitą – jos geba rasti būdą parodyti artumą.

Fotografo Vito Luckaus užfiksuoti miegančių ir besikvatojančių žmonių portretai – pabrėžtinai negražūs, nes fotografuoti iš arti. Tačiau niekas nė nemano slėpti savo trūkumų: iškritusio danties ar ištaršytų plaukų. Luckaus fotografijos – tai bandymai atmesti viską, kas nereikalinga, apnuoginti tikrovę.

Fotografijos maištininku vadinamas Luckus buvo ryški asmenybė. Fotografavo modelius madų žurnalui „Banga“ ir turistines užsieniui skirtas fotografijas. Keliaudamas išmaišė visą Sovietų Sąjungą. Kūrė meninę fotografiją, fiksuodamas savo kolegas, gražuolę žmoną ir avangardinę mimų trupę. Negana to, namie laikė liūtuką ir rytais lyg šunį išvesdavo jį pasivaikščioti.
Kūryboje Luckui buvo svarbiausia pagauti autentišką akimirkos įspūdį. Analizuodamas žymių Prancūzijos fotografų darbus, menininkas priėjo išvadą, kad kruopščiai apgalvotos kompozicijos trukdo perteikti tikro gyvenimo įspūdį. Todėl savo fotografijose jis nesiimdavo režisūros – jose daug tikrų, nesumeluotų emocijų.

Stasys Eidrigevičius turi savo vardo muziejų ne tik Lietuvoje, Panevėžyje, bet ir Japonijoje, Otaru mieste. Jo kūryba ypač gerai žinoma Lenkijoje, kur menininkas gyvena nuo 1980-ųjų. Kuria pasteles, plakatus, knygų iliustracijas, tapybą, fotografijas. Nors dirba daugelyje skirtingų dailės šakų, jo kūrybinis braižas lengvai atpažįstamas iš kaukes primenančių veidų. Eidrigevičiaus piešiamos kaukės ypatingos, nes nepaslepia veikėjų emocijų ir vidinio pasaulio – priešingai, išryškina jų būsenas.

Menininko kuriami personažai – vieniši, nesuprasti – tarsi vyriškieji Saskios Boddekės sukurtos Susos Bubble atitikmenys. Tik daug tylesni, nedrąsesni, tačiau klausiantys tų pačių klausimų: kodėl kas nors apskritai yra? Kodėl aš esu? Kodėl aš esu vienas? Tačiau suėję draugėn šie veikėjai nemoka bendruomeniškai elgtis. Štai pastelėje „Juoda rankovė“ vienas iš jų atveria vidinę kito veikėjo tuštumą – juodą bedugnę. Eidrigevičius sukuria vizualinę žmogiško nesusikalbėjimo ir egoizmo metaforą.

Noras apsaugoti savo vaikus yra instinktyvus jausmas, būdingas visiems žinduoliams. Tačiau apginti pavyksta ne visada. Tragiškos vaikų mirtys sukrečia jų artimuosius, suvirpina ir visos visuomenės širdis.
Vilmantą Marcinkevičių paveikslą „Angelai ir mergaitė“ sukurti įkvėpė mergaitės, kurios portretą jis kūrė, žūtis. Menininkas norėjo perteikti savo liūdesį drobėje ir sukurti mergaitę saugančių antgamtinių būtybių atvaizdus. Todėl pavaizdavo tris melsvas peršviečiamas angelų figūras, nutapė jas pagal vaikiško kūno proporcijas. Ryškus angelų ir mergaitės figūrų spalvų skirtumas perteikia mergaitės atskirties ir vienatvės būseną.

Mėlynos angelų figūros kontrastingai išryškėja geltono dangaus fone. Šių dviejų spalvų kontrastas – būdingas Marcinkevičiaus kūrybos bruožas, iš jo galima lengvai atpažinti dailininko darbus. 10-ojo dešimtmečio viduryje, kai tapytojas baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje, tokiomis ryškiomis spalvomis tapyti buvo neįprasta, tad iš konservatyvių dėstytojų tekdavo sulaukti nemažai kritikos. Bet ekspresyvia maniera sukurti darbai vienam populiariausių Lietuvos tapytojų galiausiai atnešė pripažinimą visos Europos mastu.

Kas yra realybė, o kas – tik haliucinacija? Vienu paslaptingiausių lietuvių tapytojų tituluojamo Raimondo Gailiūno kūryboje susidvejinę ar susitrejinę personažai nepadės lengvai atsakyti į šį klausimą. Gailiūno darbuose išryškėja nerimas ir sutrikimas, balansavimas ant beprotybės slenksčio. Tai padeda pabrėžti atstumiantys disonuojančių spalvų deriniai. Netgi iš pirmo žvilgsnio įprastesniame vaizdelyje, kur matyti namo kontūras, vyriškis ir ožka, paveikslo kamputyje raudonuoja skraidanti lėkštė. Šio kūrinio pavadinimas „Ufonautai praskrido“ puikiai apibūdina menininko kūrybą – joje neverta ieškoti racionalaus grūdo, nes paveiksluose galioja sapno logika.

Savo darbuose Gailiūnas dažnai kalba apie žmogaus instinktus ir siautulingą gyvenimą. Todėl kai kurie jo vaizduojami personažai neturi apibrėžtos žmogiškos arba gyvuliškos tapatybės. Toks veikėjas, stovintis ant dviejų kojų, tačiau maskatuojantis uodega, matomas paveiksle „Laimingi, reikšmingi ir saugūs“. O paveiksle „Karma yra kalė“, vaizduojančiame šunį pabrukta uodega, keturkojis padaras žvelgia užguito žmogaus žvilgsniu. Kaip manote, kuris iš jų turi daugiau humaniškumo?

Eglės Kuckaitės grafikoje nuogi deformuoti kūnai mylisi viešai, tačiau erotika čia – labiau sapniška, o ne realistinė. Kaip erotiniai sapnai ar prisiminimai – neaišku, ar tai nutiko iš tiesų, ar tik įsivaizduota. Ar Pinokio nosis nuogam Ego išaugo todėl, kad nepaliaujamai sau melavo? Dabar jis priverstas nuolat suktis palubėje aplink savo nosį tarsi striptizo šokėja aplink stulpą, vis daugindamas melus.

Tarptautinį pripažinimą pelniusi menininkė Kuckaitė dirba itin plačiame kūrybos lauke. Grafikė, tapytoja, knygų iliustruotoja, instaliacijų, performansų kūrėja. Jos kūryba intelektuali, daugiaprasmė, dažnai ironiška, provokuojanti, kupina siurrealistinių ir erotinių motyvų.
Menininkė savo darbuose atvirai kalba apie lytiškumą, visuomenės polinkį į griežtą auklėjimą, iš kurio kyla netolerancija kitokiam, baimė ir vidiniai kompleksai, verčiantys atsiriboti nuo supančios aplinkos ir jaustis svetimam. Nevaržomi polinkiai kūriniuose vaizduojami kaip atsakas primetamoms tradicinio elgesio normoms.

Parodoje eksponuojami Audriaus Naujokaičio darbai buvo pradėti kurti likus metams iki jo mirties. Viename kūrinyje boluojantys plotai – tai nepabaigti elementai. Prieš pradėdamas tapyti paveikslą menininkas susikurdavo eskizą iš skirtingų koliažinių detalių. Štai kūrinį su bėgančiomis figūromis ir pistoletais menininkas lyg dėlionę sukomponavo iš garsių modernistų darbų interpretacijų. Gulinčios merginos aktas primena Paulio Gauguino tapytų Taičio merginų atvaizdus, o kubistine maniera stilizuotas merginos veidas – Pablo Picasso darbus. Painiuose abiejų paveikslų siužetuose veikėjai bando atrasti priimtiniausią gyvenimo būdą – nuo baleto ir muzikos iki adrenaliną venomis varančios nusikalstamos veiklos. Menininkas kūrinių siužetą sukonstruoja kaip rebusą ir pateikia jį iškoduoti žiūrovui.

Boddeke ir Greenaway‘us šioje parodoje kuria „totalinę instaliaciją“ – didžiulį kūrinį, susidedantį iš mažesnių kūrinių. Panašiai elgėsi ir Naujokaitis, o reiškėsi jis daugelyje sričių – kūrė tapybą ir grafiką, fotografiją ir scenografiją, muzikinius performansus. Toks platus kūrybos spektras labiausiai suklestėjo Naujokaičiui 10-ojo dešimtmečio pradžioje išvykus gyventi į Niujorką. Dirbdamas Antologijos kino archyve kartu su Jonu Meku menininkas ėmėsi dar ir filmuoti.

Kodėl taip sunku į savo žemę įsileisti savo namų netekusius kitos kultūros žmones? O gal jie savo tėvynėje tiesiog vargiai galėjo sudurti galą su galu ir ieško gerovės sau ir savo vaikams?
Lauros Guokės ciklas „Portretai iš Ritsonos pabėgėlių stovyklos“ buvo sukurtas jaunai tapytojai gavus prizą Nacionalinėje portretų galerijoje Londone rengiamuose portretų apdovanojimuose. 2016-aisiais įvertinta už hiperrealistinį vyriškio portretą „Petras“ menininkė buvo apdovanota kūrybine stovykla Graikijoje. Ten Guokė nutapė su pabėgėliais dirbančios savanorės bei vienos pabėgėlių šeimos portretus. Juose pavaizdavo sirę motiną su kūdikiu ant rankų ir jos vyresnįjį sūnų. Lietuviai XX amžiaus viduryje patys patyrė, ką reiškia netekti namų, būti ištremtiems ar priverstiems bėgti tūkstančius kilometrų, tad paveikslų autorė mano, kad be vietos gyvenančio žmogaus dalia čia turėtų būti suprantama.

Raimundą Sližį žinome pirmiausia kaip tapytoją, tačiau turėdamas daugybę talentų jis būtų galėjęs tapti ir aktoriumi. Sližys mėgo kurti personažus – vaidino spektakliuose ir filmuose, juos įkūnydavo bičiulių menininkų fotografijose. Visgi šioje parodoje eksponuojamame Algimanto Aleksandravičiaus kadre Sližys paniręs į save, nusiėmęs visas kaukes.

Savo kūryboje Sližys dažnai deformuodavo herojų veidus ir kūnus. Nors sakoma, kad šitaip menininkas kritikuoja miesčioniškumą, bet gal iš tiesų jis tiesiog „leidžia“ personažams būti tokiems, kokie jie yra? Nenudailintiems. Atitolusiems nuo reklamose peršamų grožio standartų. Gal tai atspindi sudėtingą paties menininko santykį su savimi? Jo (auto)portretuose matome personažus, tarsi pasiruošusius spektakliui. Kaip ir teatre, čia neaišku, kur baigiasi realybė ir prasideda fantazija. Tegul tai lieka tapytojo ir rimtojo žmogaus iš Muziejaus gatvės paslaptimi.

Prie vieno pridėkime dar vieną tokį patį. Gausime du… ar vieną tą patį? Menas – ne matematika, čia įprasta logika negalioja. Tapytojo Andriaus Zakarausko ankstyvuosiuose darbuose žmonės vaizduojami kaip ornamentai, savo kūnais užpildantys drobę. Diptike „Tinklas“ vyro figūra padauginama daugelį kartų, kol sukuriamas minios įspūdis. Tačiau vaizduojamas vis tiek tik vienas ir tas pats žmogus. Šis motyvas artimas Saskios Boddeke pasakojimui apie pasidauginančią Susą Bubble. Tačiau kitaip nei Boddeke pasakojime, Zakarausko paveiksluose į tinklą sujungtų vyrų figūros taip susipynusios, kad jų išskirti nebūtų įmanoma. Visai kaip mūsų visuomenė, kurioje net patys to nejausdami visi esame sujungti nematomais saitais.

Zakarauskas išgarsėjo 2009 m. laimėjęs tuomet pirmą kartą surengtą Jaunojo tapytojo prizo konkursą. Savo kūryboje menininkas kelia klausimus apie pačią tapybą, kūrėjo bei kūrybos santykį ir galimybę perkeisti tikrovę taip, kad ji vis dar būtų atpažįstama, bet kitoniška. Ankstyvuosiuose darbuose menininkas vaizduodavo į save patį panašius personažus, nes norėjo kurti užburto rato įspūdį – siužetą, kuriame tapytojas tapo save tapantį.

Kartais paprasčiausiomis priemonėmis atlikti kūriniai būna patys paveikiausi. Kaip kad dvynių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų spalvotais pieštukais nupiešti autoportretai bei jų tėvo portretas. Šie kūriniai labai asmeniški ne vien todėl, kad menininkai apsinuogina ir aštriam žiūrovui žvilgsniui atskleidžia savo pažeidžiamą kūną. Taip pat jie apnuogina savo santykį su tėvu.

Berniukai nuo aštuonerių metų augo vaikų globos namuose Alytuje, kur juos atvežė ir paliko jų pačių tėvai. Dėmesingi auklėtojai pastebėjo vaikų talentą piešti, o išsiskleidė tas talentas pamokose dailės mokykloje ir vėliau studijuojant Vilniaus dailės akademijoje. Kūrinių ciklas „Situacija“, kuriam priklauso parodoje eksponuojami du portretai „Brolis“ ir „Tėvas“, šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį buvo sukurtas kaip jaunųjų menininkų magistro darbo dalis.
Visaūgiuose portretuose Gataveckai skausmingai ieško panašumų su savo tėvu ir kelia klausimus, kas juos sieja – ar tik išvaizda? O gal ir charakterio panašumai? Be tėvų augančių vaikų tema menininkų kūryboje po sėkmingai apginto magistro (o vėliau ir daktaro) laipsnio plėtojama ir toliau. Visur atsikartoja jautrus žvilgsnis į pažeidžiamus, baimingai į pasaulį žvelgiančius paliktus vaikus.

Šeima – lyg mažas pasaulio modelis. Tačiau Leonido Alekseiko paveiksle „Šeima“ nerasime šeiminio bendrystės, jaukumo ar saugumo jausmo. Kaip autoriui pavyksta jį suformavusią aplinką, šeimos narių santykius pavaizduoti taip atgrasiai?
Autoriaus spalvų paletė nyki – naudojami prislopinti melsvi, gelsvi, pilki atspalviai. Šeimos emocinis portretas perteikiamas kaip susvetimėjimo įsikūnijimas. Tai savo mintyse ir reikaluose paskendusių, atrodo, beveik nepažįstamų žmonių pasaulis. Menininkas sustabdo kasdienybės akimirką ir priverčia į ją įsižiūrėti – išryškina atpažįstamus tipažus, eliminuoja nereikalingas detales ir taip atkreipia dėmesį į svarbiausias visuomenės problemas ir būsenas. Ar iš tokios aplinkos atėjęs žmogus gali sukurti geresnį, empatijos ir svetingumo kupiną pasaulį?

Šio jaunosios kartos tapytojo kūryba subjektyvi, autoportretiška. Ji siejasi su studijų metais atrasta ir pamėgta dvidešimt pirmojo amžiaus naujojo realizmo kryptimi. Pradine medžiaga jam tampa fotografijos, menininkas jas perkonstruoja, sujungia ir pertapo, išryškindamas aplinkos ir individualaus pasaulio sankirtas.

Ką daryti, jei nesi tikras, ar tu – kopija, ar originalas? Ne, šį sykį kalbame ne apie klonavimą, o apie tapytojos Kristinos Ališauskaitės paveikslą „Kur mano šešėlis?“. Jame nutapytos dvi antrininkės, kurioms pačioms sunku atskirti, kuri iš jų yra kurios kopija. Viso ūgio portretai – apibendrinti jaunų moterų kūnai. Jų nulenktos galvos primena apie ilgus amžius gajų moteriško nuolankumo įvaizdį. Iš nedetalizuotos aplinkos negalime spręsti, kur šios veikėjos yra. Tačiau jos priremtos prie sienos – pastatytos į akistatą su žiūrovu ir nuo jo žvilgsnio pabėgti neįmanoma.

Kaip sako Ališauskaitė, jai svarbiausia perteikti žmogiškas būsenas ar nuotaikas, o ne konkrečius personažus. Nors tapydama ji remiasi savo pačios atvaizdu, tačiau nuo jo atitolsta panaikindama dalį individualių bruožų ir palikdama eskiziškus, lyg aptirpusius kūnus. Beveidžiai veikėjai simbolizuoja būseną, kai patekę į sudėtingą situaciją imame tolti nuo savęs pačių, netenkame ankstesnės savasties.

Baisu būti savimi. Būti išduotai ir atskirtai. Baisu išsilaisvinti ir atskleisti visas savo asmenybės briaunas. Apie šias baimes savo ofortuose kalba grafikė Eglė Vertelkaitė. Besisukančios jaunos moterys bando ištrūkti iš jas apipainiojusių linijų. Linijos – tarsi įkyrios mintys. Ar lūkesčių tinklas. Kartodama tą patį motyvą menininkė perteikia besidauginančias abejones.

Vertelkaitė – grafikė ir konceptualių projektų autorė. Savo kūryboje ji nagrinėja moteriško tapatumo temas, pasitelkdama skolintus vaizdinius iš įvairių medijų ir juos tiražuodama. Menininkės darbai mįslingi, su kultūrinėmis citatomis. Ji eksperimentuoja jungdama tradicines, naująsias ir savo pačios išrastas technologijas. Vertelkaitės kuriami vaizdiniai kaip simboliai ar tekstai perpasakoja mums asmenines ir kartu labai universalias savasties paieškas šiuolaikiniame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame taip sunku mylėti ne tik kitus, bet ir save.

Abstraktūs paukščiai Viginto Stankaus kūriniuose išnyra tarsi iš pilkšvo švytinčio rūko, kaip laisvės, šviesos ir vilties metafora. Paveiksluose skleidžiasi ramybė ir tyla, taip reikalinga nestabiliame virsmų pasaulyje. Kiekvieną dieną pradėdavęs nuo meditacijos Stankus prie drobės prisiliesdavo tik būdamas geros nuotaikos – taip jis siekė per meno kūrinį su pasauliu dalytis harmonija, paprastumu ir tolerancija.

Stankus pradėjo kurti Nepriklausomybės pradžios laikotarpiu, kai Lietuvos meno pasaulyje vyko dideli pokyčiai. Pradėjo formuotis nepriklausomos menininkų grupės, tapyboje išryškėjo abstraktusis ekspresionizmas. Menininkas baigė vitražo specialybę, be to, buvo ir profesionalus sportininkas: vienas pirmųjų Lietuvoje įgijo karatė diržą.
Stankaus tapymo manierai didelę įtaką turėjo jo asmeninis interesų laukas – poezija, meditacija. Menininko kūriniai gimdavo greitai, vienu ypu, tarsi japoniškasis haiku ar tikslus karatė smūgis. Tapytojas mėgo eksperimentuoti su drobės faktūra, tepė storą dažų sluoksnį, naudojo netradicines medžiagas, tapė ne tik dažais, bet ir pelenais.

Seksas ir mirtis – apie ką gi daugiau kalbėti, klausia Peteris Greenawayʼus viename interviu. Visas gyvenimas yra apie tai. Pradėti per seksą, užbaigiame mirtimi – mūsų gyvenime tikrai aiškios tik pradžia ir pabaiga.
Tad meilė yra gyvenimo ratą sukanti varomoji pasaulio jėga. Šiuolaikinio meno kūrėjų Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūrinyje „Gyvenimo ratas“ ryškėja visi šie motyvai: meilės scenos, naujos gyvybės laukiantis nėščios moters kūnas, kūdikio gimimas, augimas ir galiausiai žmogaus senatvė ir mirtis. Stanikai į amžiną ratą sulieja pamatines priešybes: vaikystę ir senatvę, gyvenimą ir mirtį, augimą ir nykimą, ramų laukimą ir siaubą.

Savo kūryboje Stanikai dažnai pasitelkia klasikines meninės išraiškos priemones. Preciziška klasikine maniera nupieštas herojaus veidas centre primena olandų tapytojo Rembrandto autoportretus. Greenaway‘us apie Rembrandtą buvo pastatęs filmą, tad jo ir Stanikų kūryba atrodo turinti bendrumo: tie patys veikėjai, panašios temos.

Šarūno Saukos kūriniuose svarbus minios motyvas. Kartais žmonių figūrų gausa primena sėdinčio vyriškio kūną apspitusias kirmėles. Kartais tos figūros – perkeisto biblinio pasakojimo veikėjos. Viename svarbiausių savo paveikslų „Sakmė apie Sigitą Parulskį“ Sauka perkūrė pasakojimą apie tai, kaip Dievas pamaitino po dykumą klajojančius izraelitus iš dangaus krintančia mana. Saukos darbe minia stebi iš dangaus krintančius įvairių formų makaronus. Ne visi nuolankiai laukia – kai kurie veikėjai išalkę ima plėšti mėsą nuo kaimynų. Kiti nesuinteresuoti vykstančia scena, tarp jų – dešiniajame kampe stovinti mergaitė, kurią tapytojas nupiešė pagal mamos vaikystės fotografiją, ir ant žemės gulintis žmogus – rašytojas Sigitas Parulskis.

Per mažas detales Sauka geba sukurti įtraukiančią kūrinio atmosferą. Atidžiai įsižiūrėję į daiktus ant žemės, pamatysite ne tik nuorūkas, šokdynę ir kamuoliuką, bet ir šiuolaikiškas kanalizacijos groteles. Tarpusavyje menkai susiję daiktai simbolizuoja įvairiapusę žmogaus prigimtį. Ypač – tamsiąją jos pusę, kurią, kaip teigia Parulskis, Sauka geba atskleisti itin meistriškai.

Ar turėtumėte kantrybės nutapyti beveik 500 apelsinų? Menininkė Patricija Jurkšaitytė kuria senovinėmis grizailės ir lesiruotės technikomis, kai ant jau pradžiūvusio pilkšvai ir baltai tapyto paveikslo tepamas skaidrus, plonas dažų sluoksnis ir formuojamas optinis vaizdas. Tad šį didžiulį darbą ji atliko du kartus – pirma nutapė apelsinus juodai ir baltai, o antrą kartą – spalvotai. Negana to, tokių didžiulių drobių ji sukūrė net keturias!

Tapydama natiurmortą menininkė jautėsi tarsi atlikdama ilgas rekolekcijas ir savotiškai išpirkdama kaltę dėl visuomenėje klestinčios nelygybės, vartotojiškumo ir atsainumo. Apelsinų čia daug, jie panašūs vienas kitą – kaip minia, kurioje neįmanoma išskirti atskirų veidų. Jie primena iš tų pačių egzotiškų kraštų po pasaulį pasklidusius pabėgėlius, kuriuos dažnai apibūdiname vienu žodžiu, net nepasigilinę į atskirus gyvenimus.
Jurkšaitytė – garsaus Niujorko abstrakcionisto Kęstučio Zapkaus studentė, o jis mokė į kūrybą ir jos procesą žvelgti konceptualiai ir kritiškai apmąstyti supantį pasaulį. Tapydama Jurkšaitytė seka tikrove, bet aklai jos nekopijuoja. Tikrovė jai – santykio su aplinka išraiška. Menininkę domina laikas, laikinumas, simbolių prasmė, asmeninio santykio su būties, socialiniais reiškiniais ir religija paieškos.

Istorija ši
Apie Susą Bubble
Kuri gult viena ėjo
O atsibudusi sudvigubėjo

Viengulėj lovoj
Pabudo kaip dvi
Kas tu? Kas tu?
Klausė ji, klausė ji

Po to viskas klojosi be atvangos
Jos vis dvigubėjo
Vienodai mažytės
Pirštukais trumpais
Apvalainom akim mėlynom
Raudonos spalvos vakarėlio kepurėm
Lyg jų atvykimą reiktų
pridengti maskuotėm ryškiom

Tada…
Netikėtai
Atėjo baigtis
Bet radosi jų trisdešimt trys

33-ioji buvo baisiausiai liūdna
Nesudvigubėjo
Viena sau atvyko
Ir net kepurėlė iš jos pavogta

Nekaltu pokštu jos šitai palaikė
Pamanę, kad slepiasi 34-a
Jos pykdė ir erzino 33-ią
Bet kūkčiojo, dūsavo ji prislėgta

Taip ir liko vienužė
Be savojo draugo
„Ko dviguba tu netapai?“
Jos ūmai abejojo
Ar visgi ji klonas?
Ar 33-ioji vis dar Bubble tikrai?

Ryžtingai jos vėrė 33-iąją žvilgsniu
Apžiūrėjo dantis
Mėlynumą akių
Pėdų dydį
Stangrumą šlaunų
Vieniša 33-ioji
Galėtų juk būt
Piktas priešas
Po Susos rūbu

„Ji per plona“
Ir stingdančiai tapo tylu
Bet… sutriko 33-ioji:
Juk tau tiesiog dieta
O aš esu tu!

Jos visos sumišo
Buvo liūdna, smalsu
Kodėl taip nutiko?
Kas nepavyko?
Ar 33-ioji čia su tikslu?

Gal 34-a atvyks kiek vėliau
Jų kantrybė tirpo savaime
Juk dvigubom tapti
Lėmė lemtis
Pusiausvyrą atėmė baimė

Draugystė suiro
Ir abejonė gimė staiga
Kas iš tiesų yra kas
„Aš esu aš“
„Ir aš aš esu“
„Ir dargi geresnė, gražesnė
Nei tu, tu ir tu!“

Kas įplieskė kovą
Nepamena jau nė viena
Bet buvo žiauri ir nuožmi
Ryškiai mėlyna ir liūdna

Gal per ryški buvo saulė?
Naktis per juoda?
Galbūt per šaltas vanduo?
Arba šiurkšti pastaba

Galbūt ir duona
Nebuvo saldi?
Per kieta lova
Bičių garsus dūzgesys
Šuo, kuris lojo
Danguj lietaus debesis

Per dideli batai
Arba per maži
Nepatikus raudona spalva
Ar kova dėl lėlės nuožmi

Gal suerzino lašas
Per karšta arbata arba niežulys
Per aukštai skridę paukščiai, gal per žemai
Gal kažkas buvo Susas beužkerįs

Kad išspręstų problemą
Nevilties apimta
33-ioji peiliu 32-ą nudūrė
Manė, kad pabaigą šitaip priėjo
„Mes ir vėl poromis, aš tapau 32-ąja“
Ir iš karto šiek tiek pastorėjo

Kas būtų numanęs
Kad 32-a turėjo tiek kraujo

Šalin, šalin prakeiktą dėmę
Prakeiktą dėmę šalin, sakau
Prakeiktą dėmę kruviną lauk

Bet 31-oji su ja nesutiko
„Mano ausys ilgesnės,
Pilvukas švelnesnis,
Stipresnės kojos –
Į mane tu nepanaši
Susirask savo kloną
Prašė ji sumaišty

Netikra 32-oji suglebo
Ką ji sau leido?
Nužudė vieną savų
Kraują išliejo
Kad būtų kartu

Jos visos nutilo
Laikas vangiai stovėjo
Tą dieną lietus ėmė lyti
Nesvarbu, kad jų daug
Jos jautėsi visos mažytės

Ir faktas
Žala padaryta
Sueižėjo širdys
Liejosi ašaros palengva
Pasitikėjimo lyg nebuvę
Sumišo protai
Aplinkui nė balso, tyla

Tuomet 22-oji garsiai sušuko
Ką daryti žinau!!
Mums religijos reikia
Tikėjimo, vedlio, kad vestų protingai, stipriai
Ko nors, kas paverstų bloga į gera
Ar dešinę kaire, kai būna blogai

Jos iš savojo būrio Susą 1-ąją rinkos
Šaltinį visos jų versmės
Nors ji dvigubėjo pirma
Vadovaut be kitų nepabūgo
Tad, be abejonės, kilo bėda

Gerti tą vyną
Ragauti žuvies
Laužyti duoną
Iš bendros lėkštės

Akimirką šitai atrodė puiku
Aplinkui klestėjo taika
Bet numeris 2 dūsavo nuolat
Nebuvo dvasia jos giedra

Dėmesio 1-ai 2-a pavydėjo
Ir išdavė ją bučinys
Griausmas dangų supurtė
Net saulė pranyko
1-oji sušnibždo: „Kodėl, o kodėl,
Atliktum tu veiksmą kaip šis?“

„Ir viskas tiktai
Iš godumo, pavydo
Juk draugės buvom
Koks tau noras atklydo?“

Pečiais 2-a gūžčiojo
Išbalus nejaukiai
„Nesu jau Susa
aš savita asmenybė
Nuo šiol Judita vadinuos
atstokit, palikit ramybėj!

Kuo tu dedies?
Jos sušuko staiga
„Tu ne daugiau negu mes
Gal net mažiau nei daugiau
Kad galėtum didžiuotis – šito gana“

Visi jau žinojo, kad tai pradžia pabaigos
Kad šiandienos priešai draugai vakarykščiai
6-ąją trikdė, kaip 7-a valgė
4-ai nepatiko, kada ėjo gult 9-a
3-ioji erzino 21-ą dėl strazdanų ant jos nosies
11-a tikino, kad 16-os kojų pirštų forma keista
10-a provokuodama spjovė 8-ai į vyną
8-oji trenkė 10-ai į veidą nesužavėta to pokšto
15-a nervino 12-ą garsiu juoku
Ir 2-a atsisakė būt viena iš jų

3 kartus gaidžiui pragydus
laikas neigimui atėjo
neliko garbės jau būti Susa
be gėdos jokios
jos Juditą paskelbė kalta
ir teismo nelaukę pasmerkt paskubėjo

„Tai ne mano kaltė“, – Judita raudojo
„Ne aš čia kalta,
kaltink ją! Ir ją!“
Ir nusiminusi
Rodė į tas, kur aplinkui
„Juk klystam visi
Nejaugi pamiršote tą?“

Bet verdiktas aiškiausiai skambėjo ore
„Dabar tu nebe Susa“
„Dabar tu Judita“
„Nuo šiolei turėsi gyventi siaube!“

Praėjus kiek laiko ji buvo rasta
Veidas išblyškęs
Mėlynom ašaringom akim
Apsivijusia kaklą virve

Ir taip religijos jos atsisakė
Demokratijoj dairėsi išeities:
Balsas kiekvienas svarbus
Vienos rinkosi kairę
Kitos laikėsi dešinės
Dar kitoms nerūpėjo
Tad kova neteko prasmės

Daugybė kalbų
O veiksmų nepradėjo
Per daug kompromisų
Demokratija iš mados išėjo

Neapykanta gimė
Neplanuodama trauktis
Noriu to, ką turi
Ir turiu tai, ką tu nori gauti

Susos vėl skilo
Į priešes, drauges
Nors vienos tikėjo
Kitas abejonės apniko
Suklastotos ar tikros
Ar mes vis dar mes?

Ir klausinėjo šitoj sumaišty
„Kodėl taip sunku mylėti?
Kodėl taip sunku mylėti?
Kodėl taip sunku mylėti?“
Daugybę kartų
Kol tai tik žodžiai liko tušti

Ir visos nutilo
Laikas sustojo šalia
Lietus ėmė lyti
Kai ką ėmė krėsti liga

Bet kentėjo baisiausiai
Susa 5-oji
Surasta ji buvo
Ankstyvą rytą
Šaltam vandeny
Negyva

Tekėjo saulė rytinė
Virš jūros lengvas vėjukas
Laukė jų vien neviltis
Bet 5-ą atrodė ramybė apsupus

Tuomet 4-oji prabilo tvirtai
„Dabar aš vadovausiu
Ir manęs paklausykit –
Būsim stiprios prieš bendrą priešą
Daugiau nebereiks blaškytis“

Iš pradžių jos sutriko
Nesuprato, ar išeitim šitai taps
Bet ėmė krykštaut, šypsotis
Pabūgo, jog priešu apšauks jas pačias

Tačiau greitai rados atpirkimo ožys
Dabar jų žvilgsnius traukė 32-oji
Visos greit įtikėjo
Kad tik dėl jos kilo ši pragaištis

„Juk tu nesi viena mūsų!“
Drebėdamos klykė
Ir teisinos 32-oji
„Džiaugiuos, kad aš Susa!
Aš jūsų visų dalelytė“

32-osios daugiau nedžiugino ryto šviesa
Ji buvo rasta po medžiu
Jos veidas kraujuos
Ir rankos išskėstos lyg buvus kova

Jos žvelgė viena į kitą
Nežinodamos, kaip išliks
Ir numeris 7….
Šalin sviedė peilį
Su kruvinom dėmėmis

Suprato – daugiau nė viena išsiskirti neturi
Dainuoti vienodas dainas
Šokti vienodus šokius
Šypsotis vienodais šypsniais
Su savo kvailom vakarėlio kepurėm

Trumpėjo dienos
Naktys ilgėjo
Ir atrodė visiems
Kad žudynėms jau pabaiga
Bet Susoms slogumas ėjo stipryn
Ir istorija tęsės skausmingai liūdna

Nepaisant, kad visos jos trumpos, mažytės
Susos stiprios be galo
Ir pavojingos, dėl to nesuklysi

8-oji 7-ą vėrė šaltu žvilgsniu
„Kur čia bėda, supratau
Tavo antakiai aukštyn kojom!“
Nežinodama, kaip reaguot, 7-a
8-ąją vienu dūriu paklojo
Besigindama

Kibirkšties šios užteko
Kad ugnį įžiebtų lemtingos kovos
Sklido kraujas, kančia ir verksmai
Susų klanas artėjo prie pabaigos

Dar stovėjo 1-oji
Kai sulaukė 34-os
Ji tik truputį vėlavo
33-ios kepurėlę laikė delnuos
Užu vartų lig šiol stoviniavo

Apsidairė 34-oji
Perkreiptu siaubo žvilgsniu
O 1-oji suprato, jog turės ją pribaigt
Ir sutrupino kaukolę lig šipulių

Vieniša nusiminus Susa
Vėl pati su savim
Kaip pradžioj, taip gale
Ir jau neapkaltins kitos
Galbūt atsibudus vėl sudvigubės
Ar tuomet bus geresnė, ar viską kartos?

Kuo tikėti?
Ką jausti?
Kur keliaut?
Kas tiesa?

Ar mes du?
Ar viena?
Kai šypsaus?
Ar raukais?
Kai keliuos?
Ar guliesi?
Ar aš draugas?
Ar priešas?
Aš pradžia?
Pabaiga?

Paslaptis šis gyvenimas
Žaidimas kitam žaidime
Lygtis iš nelyginių, lyginių
Mes skirtingi, bet ir tapatūs
Kodėl mes čia?
Kur mes keliaujam?
Kodėl yra viskas?
Kodėl nieko nėra?

Kodėl taip sunku mylėti?
Kodėl taip sunku mylėti?

Autorė Saskia Boddeke
Vertė Zigmas Pakštaitis