Užsiregistravome vykti laivu, plaukiančiu iš Havro, Prancūzijos, į Sidnėjų ar Melburną, kažkur ten. Belaukiant, kol būsime pakviesti į laivą, žmogus iš Čikagos, pažinojęs mus dar Lietuvoje, parengė dokumentus. Nes reikėjo turėti… Jei žmogus iš perkeltųjų asmenų stovyklos norėjo patekti į Jungtines Valstijas, kas nors turėjo garantuoti, kad suteiks jam darbą, parems ir taip toliau. Taigi, mums net nežinant, jie paruošė dokumentus, ir iš stovyklos vadovybės sužinojome, kad galime vykti į Jungtines Valstijas. Dokumentai buvo paruošti. Gerai, kodėl gi ne? Nėra jokio skirtumo.
Taigi atvykome į Niujorką. Tiesą sakant, viską finansavo Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų biuras. Taigi, kalbant tiksliai, mes nesame imigrantai. Mus čia atgabeno ir paliko Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų biuras. Mano nuomone (tai jau daug kartų kartojau kitomis progomis), jei žmogus yra stipriai suleidęs šaknis – kaip buvau aš – į savo vietą, į gamtą, į šalį, į kalbą, į dainas Lietuvoje, tada, kai tas šaknis išrauna, nėra jokio skirtumo, kur atsidursi, visiškai jokio skirtumo. Žinote, yra toks anekdotas: palikite mane dykumoje ir grįžkite po trijų dienų – mano šaknys jau bus įsitvirtinusios dykumoje, visur aplinkui. Nes nėra jokio skirtumo. Tu nesi namuose, visada esi kitur ir visai nesvarbu kur.
Negalėčiau to paties pasakyti apie, pavyzdžiui, italų imigrantus. Italų šaknų niekas neišrovė, jie nebuvo deportuoti į Ameriką. Jiems reikia uždirbti pinigų, kad galėtų juos siųsti atgal savo šeimoms. Taigi, jie atvyksta savo laisvu pasirinkimu. Jų šalis vis dar ten: jei nori, gali grįžti atgal. Žinoma, jie pasiilgta tėvynės, motinos verkia, bet jie gali bet kada grįžti. Tai visiškai kitokia situacija.